Gyvenimo sprendimai > Tobulėjimui > Įvairūs tekstai > Ką mes pražiopsome? (Tikra istorija apie didį muzikantą)

Ką mes pražiopsome? (Tikra istorija apie didį muzikantą)

Vieną šaltą sausio rytą Vašingtono metro stotyje vyras išsiėmė smuiką ir pradėjo groti. Jis atliko šešis Bacho kūrinius, griežė beveik 45 minutes. Kadangi buvo piko valandos, pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma jų skubėjo į darbą.

Praėjus trims minutėms, pirmasis grojantį smuikininką pastebėjo vidutinio amžiaus vyras. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet greitai nuskubėjo savais keliais.

Dar po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį į smuiko dėklą nė nesustodama įmetė moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo – tikriausiai vėlavo į darbą. Didžiausio dėmesio smuikininkas sulaukė iš trejų metų vaiko. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama šiurkščiai jį patempė už rankos ir nusivedė. Tempiamas vaikas vis atsisukdavo, kad galėtų pažiūrėti į muzikantą. Tas pat nutiko ir kitiems grojimu susidomėjusiems vaikams – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 minutes, kol muzikantas grojo, tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję pasiklausyti. Apie 20 žmonių įmetė pinigų į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32 dolerius.

Kai smuikininkas baigė griežti, niekas to net nepastebėjo. Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo ženklų. Niekas nesusigaudė, kad grojo vienas iš garsiausių pasaulyje smuikininkų – Džošua Belas. Smuiku, kurio vertė – 3,5 mln. dolerių, jis griežė vienus gražiausių kūrinių, kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje į Džošua Belo koncertą Bostono teatre buvo parduota bilietų už šimtą tūkstančių dolerių.

Tai – tikra istorija. Smuikininko „pasirodymą“ metro stotyje organizavo laikraštis „Washington post“ kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas: ar banalioje aplinkoje, netinkamą valandą, mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste? Jei mes nerandame laiko sustoti ir pasiklausyti vieno garsiausių pasaulyje muzikų, grojančio nuostabiausius Bacho kūrinius, kiek dar daug gerų dalykų mes pražiopsome savo gyvenime?

/Laikraštis „Washington post“/

 

Atgal