Keturios žvakės

Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo.

Buvo taip tylu, kad girdėjosi kaip jos kalbasi.

Pirmoji sakė:

"Aš esu RAMYBĖ. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, kad man nelieka nieko kita, tik užgesti."

Ir šios žvakės liepsnelė užgeso.

Antroji sakė:

"Aš esu TIKĖJIMAS. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti."

Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę.

Labai nuliūdosi kalbėjo ir trečioji žvakė:

"Aš esu MEILĖ. Neturiu jėgų ilgiau gyventi. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai - savo artimųjų."

Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgeso.

Staiga, į kambarį įėjo vaikas ir, pamatęs tris užgesusias žvakes, išsigandęs sušuko:

"Ką darote?! Jūs turite degti - aš bijau tamsos!"

Tai ištaręs, pravirko.

Susigraudinusi ketvirtoji žvakė tarė:

"Nebijok ir neverk. Kol aš degu, visuomet galima uždegti ir kitas tris žvakes. Aš esu VILTIS."

Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas tris.

 

Tegul mūsų ŠIRDYSE niekada neužgęsta Viltis...

Ir kiekvienas iš mūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis savo Viltimi visada galintis vėl uždegti

RAMYBĘ, TIKĖJIMĄ ir MEILĘ!

 

/Nežinomas autorius/

Atgal