Kiek tavyje tavęs ?

Žmogus rado erelio kiaušinį ir padėjo į vištos lizdą.

Ereliukas išsirito kartu su viščiukų vada ir augo kartu su jais. Visą gyvenimą erelis darė viską kartu su viščiukais, manydamas, jog ir pats yra viščiukas. Jis krapštė žemę, ieškodamas sliekų ir vabzdžių. Jis kudakavo ir mušdavo sparnais, kad galėtų šiek tiek pakilti į orą. Bėgo metai ir erelis paseno.

Vieną dieną aukštai giedrame danguje jis pamatė didingą paukštį. Su karališku grakštumu jis sklendė tarp galingų vėjo srovių, beveik nepajudindamas savo stiprių auksinių sparnų. Senasis erelis su pagarbia baime pažvelgė aukštyn.

„Kas tai?“ – paklausė jis.

„Tai erelis, paukščių karalius,“ – pasakė jo kaimynas. – „Jis priklauso dangui. Mes priklausom žemei – mes vištos.“

Taigi erelis gyveno ir pabaigė savo gyvenimą kaip višta, nes jis galvojo, jog taip ir yra.

/Nežinomas autorius/

Atgal