Gyvenimo sprendimai > Mintys raštu > Kaip pati susimokėjau už kavą, pakviesta vyriškio į kavinę

Kaip pati susimokėjau už kavą, pakviesta vyriškio į kavinę

 

Ne į pasimatymą buvau pakviesta, o į pažįstamo vyriškio verslo pokalbį kavinėje.

Pakvietimas apie verslą sudomino - nuėjau.

Dėl ko rašau?

 

Atrodo banali istorija.

Kiek moterų pačios už save moka ir nieko - tyli.

Arba, moterys net didžiuojasi, kad gali pačios susimokėti - moteriškas ego ima viršų - "aš pati" (ir nereikia už tai niekam padėkoti).

 

Kuo toliau, tuo labiau kalbama apie vyrus ir moteris, apie skirtingus vyro ir moters pasaulius, nors prieš gerą dešimtmetį kalbėti apie tai būtų lyg ir neetiška. Labai jau uoliai buvo kalbama apie vyrų ir moterų lygybę.

O kas yra lyčių lygybė?

Ji šiandien suprantama, kaip vyrų ir moterų elgesio, veiklos "suvienodinimas" įvairiose gyvenimo srityse.

Vyras dirba, moteris dirba. Vyras uždirba, tas pats ir su moterimi.

Kavą gėrė jis - vyras, gėriau kavą ir aš - moteris.

Lygu - lygu.

Tik štai, pagalvojus, kad ne vyriškio pakvietimas aptarti verslo reikalus (daugiau naudingus jam), mano nei kvapo nebūtų toje kavinėje tą vakarą.

 

Pakvietė - nuėjau.

Išklausiau.

Ir ... susimokėjau už kavą PATI.

Ir kas čia keisto?

 

Kai padavėja paklausė "mokėsite kartu ar atskirai", vyriškis atsakė "atneškite vieną sąskaitą, mes jau susitarsime".

Šyptelėjau, - nes vyrai paprastai vaišina kava.

 

Oi... čia ir "nemokama kava" baigėsi.

Galvoju, kad dėl ...  ne itin sutapusių pasvarstymų verslo tema.

Supratau - kava pavaišinta nebūsiu.

Teko leisti vyriškiui paimti mano padėtus prie sąskaitos 5 litus, nes jis mokėjo stambia kupiūra.

Ko čia purkštauju?

Susimokėjau, tai susimokėjau - ir kas atsitiko?

O gi nieko, kas netaptų gera pamoka ir patirtimi ateičiai.

Nuotaika buvo super. Tikrai to nesitikėjau.

Juokas pats veržėsi laukan. Ir visai nesvarbu buvo, ką galvojo sutikti gatvėje, kai išsiviepusi iki ausų ėjau namo.

Esu dėkinga šioje situacijoje už patirtą gerą nuotaiką ir pamoką, kurią perduosiu kitiems.

 

Kas iš Jūsų galvojate, "ir ko čia juoktis" - taip ir toliau galvokite, o aš galėjau įvertinti ir peržvelgti šią situaciją iš kelių pusių.

Suvokiau, kad toje situacijoje turėjau galimybę rinktis iš keleto variantų:

1. Galėjau nusišypsoti ir pasakyti padavėjai "prašome vieną sąskaitą - šiandien mane vaišina". Bet nepasakiau.

2. Galėjau pasakyti, kad piniginės neturiu. Bet turėjau.

3. Galėjau kavos neužsisakyti. Bet labai jau norėjau kavos. 

4. Galėjau iš karto pasakyti - mokėsime atskirai. Ir nebūtų šito straipsnio.

 

Moralas:

Mielosios, leiskime sau būti pavaišinamomis kava, net jei apie tai garsiai reiktų pasakyti vyriškiui, kuris pats nesusipranta.

 

Brangūs vyrai, jei kviečiate damą į kavinę, - pavaišinkite ją kava, net jei ir pokalbio rezultatas ne toks, kokio tikėjotės.

 

Gardžios kavos !

 

/Gitana S./

Atgal